Bėgimas žmogui yra natūralus judėjimo būdas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos ir net teisingai bėgioti reikia mokytis iš naujo. Gamta daugelį metų tobulino pėdas ir visą kūną, kad žmogus galėtų lengvai ir komfortiškai judėti. Neteisingas bėgiojimas sukelia daugelį problemų, pradedant nuo bėgimo apsunkinimo, nuovargio ir baigiant kojų, sąnarių ir nugaros skausmais ir deformacija. Bloga bėgimo technika kūnui padaro daugiau žalos negu atneša naudos. Todėl būtina išmokti teisingai naudoti savo kūną. Naudodami teisingą bėgimo techniką galėsite bėgti greitai, minkštai, nesukeldami sau traumų net ir ant kiečiausio pagrindo.

Bėgimo technika

Rankų darbas. Labai dažnai į rankas visiškai nekreipiamas dėmesys. Organizmas yra vientisa sistema, kurioje teisingas rankų darbas padės teisingam kojų darbui bei subalansuos kūno judesius. Dažniausiai pradedantys bėgikai laiko rankas prispaudę prie krūtinės ir jų beveik nejudina arba atvirkščiai, nuleidžia rankas ir judina kaip išeina – abu šie būdai trukdo bėgimui. Kita klaida – rankas judinti į šonus, nes tai stipriai išbalansuoja bėgimą ir kojos pradeda judėti į šonus.

Teisingai laikant rankas pečiai turėtų būti atpalaiduoti, rankos neprispaustos bet laikomos kompaktiškai, arčiau prie kūno, nejudinant į šonus ir nenuleidžiant kaip virvių. Plaštakos sugniaužtos į kumštį, bet be įtampos. Rankos sulenktos per alkūnes aštriu kampu ir judinamos į priekį ir atgal. Rankai judant atgal, kumštis turi atsirasti arti kūno ir apatinių šonkaulių. Rankai judant į priekį, kumštis juda į viršų iki krūtinės vidurio linijos. Energingesnis darbas rankomis padės bėgti greičiau.

Kūno padėtis. Kūną reikia laikyti tiesiai, nekeliant pečių, nesvyrant stipriai į priekį, nes tai trumpins žingsnį ir padidins užkliuvimo tikimybę. Galva turi būti laikoma tiesiai. Kūną reikia atpalaiduoti pašalinant visą pašalinę įtampą. Įtempti reikia tik tuos raumenis, kurie reikalingi bėgant, kiti turi būti atpalaiduoti. Kūnas neturi šokinėti į viršų, tai naudoja papildomą energiją.

Kojų darbas. Bėgti reikia tiesiai, nemėtant kojų į šalis. Nusileisti reikia ant priekinės pėdos dalies, laikant koją šiek tiek sulenktą per kelį. Vėliau nusileidžia kulnas ir atsistojama visa pėda, perkeliant ant jos svorį. Nusileidimas ant priekinės pėdos dalies suteikia geresnę amortizaciją. Bet tai nereiškia, kad reikia bėgti ant pirštų galų, priekinė pėdos dalis turi paliesti žemę šiek tiek ankščiau negu likusi pėdos dalis. Jeigu koja nusileidžia ne ant priekinės pėdos dalies, bėgimas būna sunkus ir pėdos smūgio banga eina per visą kūną taip jį žalodama. Nusileidžianti koja turi būti po kūnu, o ne priekyje. Jeigu koja bus priekyje, tai stabdys visa bėgimą. Po nusileidimo, kai koja surenka visą svorį, prasideda atsispyrimo fazė – čia pėda turi aktyviai dirbti stiprinant atsispyrimą. Po atsispyrimo vėl sulenkiate kelį ir pereinate į leidimosi fazę. Nereikėtų kojų trankyti į žemę, bėgimas turėtų būti beveik be triukšmo. Jeigu trankote kojas į žemę, reiškia kažką darote neteisingai ir naudojate energiją kojų trankymui vietoj to, kad naudotumėte ją bėgimui. Nesistenkite daryti ilgų žingsnių, geriau trumpesni, bet dažnesni.

Kvėpavimas. Kvėpuoti galima ir per nosį ir per burną. Reikia išmėginti ir žinosite, kuris būdas jums geriau, nosis–nosis, nosis–burna, burna–burna. Man priimtiniausias nosis–nosis arba nosis–burna. Taip oras patenkantis į plaučius geriau sušyla ir sudrėksta, išsivalo ir per nosį galima įkvėpti daugiau. Retais atvejais naudingas ir burna–burna – per burną galima įkvėpti greičiau, todėl tai labai praverčia, kai reikia bėgti trumpą laiką maksimaliu greičiu. Bėgant nereikėtų kalbėti, tai sutrikdo kvėpavimą. Mokykitės jausti savo kūną ir kvėpavimą, stebėkite ar dūstate ar ne ir bandykite atrasti savo bėgimo ir kvėpavimo santykį.

Išmokite teisingos bėgimo technikos ir bėgimo pagrindas neturės reikšmės. Galėsite bėgti ir šiltu ir šaltu oru. Bėgimo nebeasocijuosite su sunkumu ir skausmu. Jis taps tikru malonumu, sveikatos bei geros fizinės formos šaltiniu.