Yra daug savo darbu nepatenkintų žmonių. Taip buvo prieš 2000 metų, taip yra ir dabar. Ir nors gyvename patogiau, matosi technologinis progresas, tačiau dauguma vis tiek užsiima tuo, kas jiems nepatinka. Viena iš šios situacijos priežasčių yra nusistovėjusi nuomonė, kad reikia mokytis mokykloje, ją pabaigus būtinai įstoti į universitetą ir tik tuomet pradėti gyvenimą. Dar ir dabar labai dažnai sutinkama nuomonė, kad svarbiausia gauti išsilavinimą, o jau toliau viskas savaime susitvarkys. Kai kuriems ir kai kuriais atvejais ši taisyklė tikrai suveikia, jiems pasiseka išsirinkti patinkančią specialybę.  Tačiau kita dalis – o ji yra didžioji – gyvena streso ir nepasitenkinimo lydimą gyvenimą, o kai kurie galvoja, kad jų gyvenimas apskritai žlugęs. Ir šis straipsnis ne apie tai, kokią specialybę ir kaip pasirinkti, o apie tai, kad tam reikia skirti daugiau dėmesio.

Viskas prasideda nuo to, kad didžioji dauguma paauglių baigdami mokyklą nežino, kuo jie nori būti ateityje, o susidomėjimas vienais ar kitais dalykais neparodo, kas yra žmogaus pašaukimas. Vaikai mokykloje neturi jokios praktinės patirties nei vienoje profesijoje ir gali tik bandyti įsivaizduoti, ką tai reiškia. Visos mokymo sistemos problema, kad ji duoda abstrakčias žinias, kurios yra labai toli nuo praktikos ir dar toliau nuo realaus gyvenimo. Mokymo sistemoje nėra nieko, kas galėtų atskleisti žmogaus kūrybinį potencialą ir individualias savybes. Tai nereiškia, kad žinios gaunamos mokykloje bevertės, bet jų tikrai yra per mažai. Mokymo sistema tikrai nepasikeis per vieną dieną, todėl visas trūkstamas žinias turi suteikti tėvai ir susirinkti patys vaikai.

Šiuo metu profesijos pasirinkimas labai panašus į loteriją. Jeigu vaikui patinka biologija tai nereiškia, kad jis bus geras biologas. Arba jeigu žmogus gerai skaičiuoja ir jam patinka lentelės, nereiškia, kad jis jausis gerai dirbdamas buhalterio darbą. Profesijos ir darbo pasirinkimas – tai ne tik gabumai kurioje nors srityje. Didelę reikšmę turi žmogaus individualumas: vieniems patinka ramiai sėdėti vietoje, kitiems priimtinesnė aktyvi veikla, vieniems patinka kurti idėjas kitiems dirbti monotonišką darbą, vieniems patinka planuoti ir gyventi pagal dienotvarkę, kitiems ne, vieniems patinka bendrauti ir dirbti komandoje, kitiems dirbti vienumoje. Todėl pirmiausia išsirenkant darbą ar profesiją reikia pagalvoti ne ką dirbsite, bet kaip dirbsite. Išmokti galima viską, bet pakeisti savo savybes ir charakterį atitinkamam darbui beveik neįmanoma.

Išsirinkti tinkamą sritį yra labai svarbu, nes vėliau ją pakeisti bus labai sunku, o kai kuriais atvejais beveik neįmanoma. Pabaigus studijas dauguma pradeda savarankišką gyvenimą ir laiko stipriai sumažėja. Sumažėjus laikui, sumažėja galimybės įgyti naują norimą profesiją. Taip pat jeigu žmogus dirba nemėgstamą darbą, jis yra nuolat lydimas streso, dėl kurio stipriai pavargsta ir vienintelis dalykas, apie kurį jis galvoja yra poilsis, o ne mokslai, knygos ir naujos žinios.

Išsilavinimas ir diplomas yra tik įrankis tikslui pasiekti, o ne galutinis tikslas ir nereikia skubėti to įrankio pasirinkti. Ir tai turi suprasti ir vaikai ir jų tėvai. Pirmiausia reikia rasti savo pašaukimą, o tik tuomet rinktis specialybę. Dauguma pašaukimo pradeda ieškoti pabaigę studijas arba tik tuomet, kai pamato, kad su jų gyvenimu kažkas ne taip. Tuo reikėtu pradėti užsiimti daug ankščiau, tai yra mokykloje. Pirmiausia į tai turi atkreipti dėmesį tėvai, jie turi skirti laiko savo vaiko pomėgių, charakterio, gabumų analizei, leisti jam susidaryti vaizdą ir pabandyti, kas tai per veikla ar darbas, išanalizuoti pliusus ir minusus ir taip jį nukreipti. Niekada nereikia skubėti rinktis specialybės, geriau palaukti, skirti laiko savęs pažinimui. Taip įgysite naudingą įranki, kuris jums padės gyvenime.